Abstract
<jats:p>Monografija „Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika“ remiasi jungties ir sąveikos idėja tarp išskirtinai modernios lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) asmens laikysenos ir modernaus žmogaus grožiniuose kūriniuose vaizdavimo. Monografija parodo, kad lietuvių literatūros moksle įtvirtinta Vaižganto, kaip deimančiukų ieškotojo ar Vaižganto-legendos samprata, yra tik išorinės jo gyvenimo ir kūrybos istorijos dalis, trukdanti pamatyti nuolatinę Vaižganto pastangą kurti savo vidaus pasaulį, rinktis vertybes, nuolat reflektuoti atliekamus vaidmenis, gebėti daug ko atsisakyti. Monografijoje yra susitelkta į vidinės istorijos diskursą, svarbų ir grožiniuose kūriniuose, kuris dažnu atveju remiasi krikščionybės mokymu ir tiesomis. Vaižgantas; Lietuvių literatūra; modernumas; krikščionybė; vertybės</jats:p>