Abstract
<jats:p>Advokato įgyvendinama gynyba baudžiamajame procese neabejotinai yra viena kontraversiškiausių teisinių profesijų. Julius Glaser dar 1885 m. pagrįstai teigė, jog „baudžiamojo proceso istorija – tai gynybos baudžiamajame procese istorija, o gynybos baudžiamajame procese istorija – tai gynėjo procesinio statuso istorija“. Gynybai baudžiamajame procese skirtos diskusijos Vokietijoje neretai yra pradedamos ar lydimos šios šalies advokatūrai „kultiniu“ Hans Dahs teiginiu, jog „Gynyba yra kova. Kova už kaltinamojo teises, konfliktuojant su valstybės institucijomis, kurios siekia įvykdyti joms priskirtą užduotį persekioti nusikaltimus“. Nepaisant tokio gynybos pobūdžio ir reikšmės ginamo žmogaus likimui, būsimų advokatų „niekas nemoko būti gynėjais baudžiamajame procese“. Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina niekada nemėgo advokatūros, gynėjų ir gynybos funkcijos baudžiamajame procese. Šioms temoms niekada neskyrė didesnio dėmesio, jų šalinosi, laikė ir vis dar tebelaiko kažkokiomis „svetimomis“. Atsižvelgiant į tai, kad užsibrėžus tikslą išsamiai aptarti gynybos baudžiamajame procese sampratą, labai lengva pamesti horizontą, šioje mokslinėje monografijoje siekiama atskleisti tik „gynybos baudžiamajame procese pagrindus“: „profesionaliosios gynybos“ istorines ištakas, konstitucinį pamatą, gynėjo dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtį ir santykius su svarbiausiais baudžiamosios procesinės erdvės dalyviais, gynybos tikslus, pozicijas ir metodus, taip pat gynybos praktikai aktualias gynėjo teises ir galimybes baudžiamajame procese. Šioje mokslinėje monografijoje pristatomas ne teorinis, „sterilus vadovėlinis“ vertinimas, o asmeniškai išgyventas ir apmąstytas praktinis požiūris į „tikrą“ baudžiamąjį procesą, „gyvą procesinę veiklą“, nevengiama kelti ir mėginama atsakyti į nepatogius klausimus, stengiamasi paneigti baudžiamosios valdžios išgalvotus procesinius mitus.</jats:p>